Mokytojų ir „guru”, „laikmečio”, švelnus virsmas, į tvarią, brolių ir seserų, Visatos Tverinijos šeimą. Jos klestėjimui ir žydejimui.

Kiekviena siela dvelkia, „nepakartojama” ir reikalinga žinia.

Mes „nekovojame” prieš „realybę”. Mes priemame, pasirinktą, jau esamą gausą, „tarnauti” – sielų tyriem siekiam.

„Nepaisant” šešėlio, kuris grįžta į „savo” prigimtį, po gyvybės ir pavidalų padu – tikrumoje. Tokiu būdu, vėl atliekantis, jam, Tverėjaus skirtą, paprasto šešėlio paskirtį, tikrumoje…